2009 metais Valstybinis turizmo
departamentas prie Ūkio ministerijos skelbė jau tradiciniu tapusį
konkursą "Sėkmingiausias turizmo projektas”.

|
| © Ūdriaus Armalio nuotr. |
Devyniose kategorijose
buvo apdovanoti sveikatinimo ir poilsio bei kaimo turizmo paslaugų
teikėjai, kelionių organizatoriai, apgyvendinimo ir maitinimo įstaigos,
turizmo informacijos centrai, infrastruktūros, nekomercinės rinkodaros
bei informacijos sklaidos projektai.
Informacijos sklaidos kategorijoje
pirma vieta buvo skirta filmui apie Lietuvos ir Latvijos siaurukus
"Baltijos siaurukų pasaka” ("Ein Baltisches schmalspurmarchen”)
Filmą, žymaus keliautojo Gintauto
Babravičiaus paskatintas, sukūrė vienos iš populiariausių laidų, skirtų
geležinkelio entuziastams Vokietijoje, „Eisanbahn- Romantik"
prodiuseris Michael Mattig- Gerlach. Prie šios laidos sukūrimo, tiek
idėjomis, tiek finansiškai prisidėjo ir kelionių agentūra
„Superkelionės.lt". Šios laidos parodymas per Vokietijos televizijos
kanalus leido pritraukti vokiečių geležinkelių entuziastų grupes, kurių
dėka 110-ojo siaurojo geležinkelio gimtadienio proga pavyko atvežti
garinį garvežį.
Unikalia galimybe pakeliauti garvežio
traukiamu siauruku pasinaudojo geležinkelio entuziastai iš Vokietijos,
Anglijos, Italijos, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių. Viso garvežiu
važiavo apie 150 turistų iš užsienio ir Lietuvos.
Apie pripažinimą pelniusį filmą, jo
kūrimą ir svarbą populiarinant siauruosius geležinkelius Lietuvoje,
pakalbinome kelionių agentūros „Superkelionės.lt" vadovą Ūdrį Armalių –
idėjinį kelionės gariniu garvežiu vadą bei filmo apie siauruosius
geležinkelius bendradarbį.
www.gelsistemos.lt (GS): Papasakokite apie idėją kurti tokį filmą?
Ūdris Armalis (Ū. A.):
Filmo kalitininkas ne aš, o Gintautas Babravičius. Jis asmeniškai
pažįsta kūrybinę grupę iš Vokietijos, jis ir pasiūlė sukurti filmą apie
Lietuvos siauruką.
Vokietija yra "pamišusi” dėl garvežių ,
o Lietuvoje veikiančių siaurojo geležinkelio garvežių nėra, todėl teko
dalį šio filmo filmuoti ir Latvijoje. Po kelių mėnesių turėjo vykti
vokiečių fanų kelionė po Latviją, kurios metu buvo užsakytas garvežys –
filmavimo grupė prisijungė prie jų.
Kadangi mano kelionių agentūra
„Superkelionės.lt" rengia keliones geležinkelio fanams po Baltijos
šalis, tai visi kartu kreipėsi pagalbos į mane, kad šiek tiek padečiau.
GS: Kodėl sutikote?
Ū. A.: O kodėl turėjau nesutikti ? Tai garbės reikalas!
GS: Kuo filmas apie Pabaltijo šalių siaurukus įdomus vakariečiams?
Ū. A.: Geležinkelio
fanų judejimas yra populiarus tiek Vokietijoje, Anglijoje, tiek ir
kitose Vakarų šalyse. Geležinkelio fanai – tai žmonės, kuriems yra
įdomi geležinkelio istorija, riedmenys, geležinkelio paveldas. Jie ne
tik fotografuoja, bet ir stengiasi nuvažiuoti kuo daugiau kilometrų
geležinkeliais. Geležinkelio fanai netgi valdo muziejus, laisvu laiku
restauruoja geležinkelio techniką. Įdomumo dėlei, per metus Anglijoje
geležinkelio muziejus ir muziejinius geležinkelius aplanko 15 mln.
lankytojų ( Anglijoje gyvena virš 60 mln. gyventojų).
GS: Kuo ypatinga laida, per kurią buvo parodytas dokumentinis filmas?
|
| © Ūdriaus Armalio nuotr. |
Ū. A.: Manau, labai svarbu, kad apie mūsų siauruką žinotų ne tik Lietuvos žmonės, bet ir užsieniečiai.
Laida „Eisenbahn – Romantik" rodoma nuo
1991 metų, todėl ši ji turi labai didelę auditoriją. Spėjama, kad šios
laidos metu parodytą filmą apie Lietuvos ir Latvijos siaurukus matė
virš 2 mln. Žiūrovų.
GS: Kuo svarbus Lietuvos siaurasis geležinkelis?
Ū. A.: Jis gali tapti
vienu iš stipriausių turizmo traukos objektų šiame regione. Kaip
pavyzdį galiu pateikti, kelionę garvežiu 110 siaurojo geležinkelio
gimtadienio proga – užsienio turistų grupė užsakė visą Anykščių
viešbutį! O kur dar lauktuvės namo, pietūs, vakarienė… Taigi,
gyvuojantis siaurukas išlaiko ne tik pats save, bet ir aplinkinius
turizmo infrastruktūros objektus.
GS: Ar matoma dokumentinio filmo, parodyto per laidą, nauda, augantis turistų susidomėjimas siauruku?
Ū. A.: Tai yra
ilgalaikė investicija. Be abejo, po šio filmo padidėjo susidomėjimas ne
tik siauruku, bet ir Lietuva. Todėl manau, kad šiais metais sulauksime
daugiau užsieniečių, kurie aplankys siauruką ir Lietuvą.
GS: Ar filmas buvo parodytas Lietuvoje?
Ū. A.: Ne.
GS: Ir neplanuojate? Galbūt tai sukeltų lietuviams pasididžiavimą tuo, ką turime.
Ū. A.: Tai sprendžia televizijos, tačiau, be abejo, norėtume, kad šį filmą pamatytų ir Lietuvos žiūrovas .

|
| © Ūdriaus Armalio nuotr. |
GS: Filmas apie Lietuvos ir
Latvijos siaurukus pripažintas geriausiu informacijos sklaidos projektu
– ką Jums reiškia tas laimėjimas?
Ū. A.: Tai
pripažinimas, kad Lietuvą reprezentuojantys objektai yra ne tik Vilnius
ir Klaipėda, bet ir mūsų provincija, o turizmo rinka yra ne tik seni
pastatai, ar SPA paslaugos, bet ir technikos objektai. Tik turėdami
unikalius objektus galime pritraukti daugiau turistų. Tuo labiau, kad
gražių pastatų yra ir Prahoje, ir Madride, SPA paslaugos yra ne tik
Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje.
GS: Kaip filmas susijęs su garvežio atvežimu?
Ū. A.: Po šio filmo
parodymo turistai ypač susidomėjo galimybe pakeliauti seniausiu
siauruoju geležinkeliu Lietuvoje. Taip ir kilo idėja surengti kelionę
garvežiu iš Anykščių į Panevėžį.
GS: Iš kur atkeliavo garvežys?
Ū. A.: Iš Estijos
siaurojo geležinkelio muziejaus (http://www.museumrailway.ee/). Galime
tik pavydėti šiam muziejui, nes jie turi labai didelę siaurojo
geležinkelio riedmenų kolekciją. Šiuos riedmenis dažniausiai dovanoja
muziejaus rėmėjai.
Lietuvoje, deja, visi garvežiai yra neveikiantys. Lietuviškojo siauruko vagonus traukia šilumvežiai TU2.
GS: Kokios pagrindinės problemos, su kuriomis susidurėte įgyvendinant šį projektą?
Ū. A.: Su filmu jokių
problemų nebuvo – tiesiog iš anksto susiderinome, ko nori televizija,
ir pradėjome dirbti. Į visą tai labai geranoriškai pasižiūrėjo tiek
siaurojo geležinkelio vadovybė, tiek muziejus, tiek ir siauruko
keleiviai. O kadangi aš pats dirbu su geležinkelio fanais, tai visi
reikalavimai buvo žinomi. Filmavimui dar labai padėjo oras!
O su garvežiu buvo sudėtingiau –
kadangi garvežiai ruože Anykščiai – Panevėžys nevažinėjo jau 60 metų,
tai nebuvo aišku, ar užteks vandens, malkų. Nebuvo aišku ir ar pats
garvežys ištvers tokį kelią – 300 km.
Teko spręsti daugybę organizacinių
problemų – vandens pristatymo, malkų rezervo, ką daryti sugedus
garvežiui ir t.t. Pagaliau, mūsų tikslas buvo atkurti 1950 metus, tad
teko ieškoti tokio laikotarpio mašinų. Deja, organizuojant šią kelionę
vienos idėjos taip ir nepavyko įgyvendinti – ieškojau tikro vežimo su
mediniais ratais, tačiau, deja deja… tokių jau nėra…
Pasinaudodamas proga norėčiau dar kartą
padėkoti visiems, prisidėjusiems, tiek prie filmo kūrimo, tiek prie
kelionės garvežiu – be Jūsų nuoširdaus darbo mažyčiai stebuklai
neįvyksta!
GS: Ar dar planuojate panašių projektų?
Ū. A.: Palauksime kada Lietuva pati turės veikiančių garvežių.
www.gelsistemos.lt
Šis
tekstas yra Kaunastrans.lt ir autoriaus nuosavybė, teksto
citavimas ar atkartojimas be išankstinio prašymo yra draudžiamas.